2012 m. birželio 12 d., antradienis

1 skyrius
Nesėkmių diena

„Botanikos sode auga daugybė nuostabių gėlių. Jos skleidžia nepakartojamus kvapus, ant jų skraido nuostabios peteliškės... „
Alisa atsiduso ir užvertė knygą. Ją dovanų gavo per savo 20-tąjį gimtadienį.
-Kaip aš norėčiau pamatyti visas tas gėles ir nuvažiuoti į botanikos sodą! - svajingai tarė Alisa. - Bet dėja, aš neturiu tiek pinigų. Ką daryti?
Alisa nubloškė knygą ant žemės.
-Ko čia mane vilioji? - sušuko ji.
- DABAR BOTANIKOS SODE BILIETAI SU 50% NUOLAIDA, - atsiliepė knyga.
-Užsičiaupk mano iškrypusi vaizduote! -Alisa kaip reikiant įsiuto, tačiau knyga jos visiškai neklausė:
-Nuleisk gazą, mergyte! - sušuko ji. -Ko aiškini vyresniems?!?!
-Pati pradėjai, sene! -atrėžė Alisa užtrenkė duris.
Ji nubėgo į sodą, bėgdama netyčia sulaužė pašto dėžutę, kuri tuojau ėmė burnoti:
-Ei, žiūrėk kur bėgi! Mano spyną tu sugadinai, rupūže!
-Užsikiškit jūs visi! -suklykė Alisa. - Kas? Gal dar ir medžiai pradės kalbėti?
-O ką - negalima? -aukštu sopranu pasidomėjo pakelėje augęs ąžuolas.
Alisa užsikimšo ausis, atsigulė po obelim ir ašaromis išskalbusi savo megztuką, užmigo.
Miegojo gana ilgai.
Ją pažadino stiprus būmtelėjimas į galvą.
-Labas, - pasakė vaikiškas balselis. - kaip miegojai?
Tai buvo obuolys.
-Aš tave suvalgysiu, obuoliuk! - pagrasindama vilko balsu užriaumojo Alisa.
Ji ruošėsi griebti mažylį, kai prasidėjo skausminga obuolių kruša ant jos galvos.
- Ko čia grasini mano vaikams? - sušuko pasipiktinusi obelis.
Alisa spėjo pabėgti ir nebuvo palaidota po obuoliais. Jai bėgant, ūmai kažkas tarė:
- Kodėl aš šlapias? Kodėl aš šlapias?
Alisa apsižvlgė ir sustingo supratusi jog kalba jos žydras megzitinis....